Lietuvos dvarai - šiandien ir kadaise

Prisipažinsiu, apie Lietuvos dvarus žinau ne daug. Esu juos lankius, žinau koordinates. Tačiau nei skaičiais, nei įdomesniais faktais apie mūsiškį dvarininkijos paveldą svečio iš užsienio tikrai nesužavėčiau. Tenkindama asmeninį interesą ir tikėdama, jog už mano nežinios skraistės slypi tikri lobiai pokalbiui pasikviečiau menotyrininkę, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų kultūrinių renginių koordinatorę ir gerą kolegę Austėją Brasiūnaitę.

- Austėja, jei pasikliausime visuotine Lietuvos enciklopedija, šiuo metu mūsų kultūros vertybių apskaitoje yra 578 dvarai. Ką iš tiesų reiškia šie skaičiai, kokia dalis dvarų prieinami turistams, o kokia – vien tik apleisti, niekieno neprižiūrimi pastatai. Kokia apskritai yra bendra šiandieninė dvarų fondo situacija, ar dedamos pastangos jo išsaugojimui?

Iš tiesų paminėti skaičiai šiandien nusako tik pačius pastatus, turinčius dvaro statusą. Tačiau registre galime aptikti ir kitą skaičių – 800 dvarų, įskaitant išlikusius jų fragmentus, griuvėsius ar pan. Kalbant apie nūdienos situaciją, tenka pripažinti, jog paveldosaugos pamatas Lietuvoje nėra tvirtas. Kadaise Lietuvos teritorijoje turėjome net 3400 dvarus, šiandien – bemaž penkis kartus mažiau.  Aišku, didelė kaltės dalis tenka šalies okupantams, kurie karo metais dvaruose įkurdindavo kariuomenes, paversdavo juos arklidėmis ar sandėliais.  O ir vėliau valstybinis požiūris įvairias laikotarpiais, deja, nedaug tepasikeitė.

Šiandien negalime sakyti, jog pastangų visai nėra,– stengiamasi bent kažkiek atkurti, parestauruoti, rekonstruoti, pritraukiant nebiudžetinių lėšų. Tačiau reikia suvokti: kur paveldosauga – ten ir labai dideli pinigai. Tad kaip pažiūrėti į šią situaciją – ar džiaugtis, kad dedamos bent šiokios tokios pastangos, remiamos ir privataus sektoriaus, ar sielotis, kad jos galėtų būti žymiai didesnės. Kaip menotyrininkė, manau, kad daug daugiau galimybių atsivertų, sutvarkius paveldosaugos įstatyminę bazę. Nusipirkai, paveldėjai dvarai – būk mielas, prisiimk atsakomybę ir jį restauruok tinkamai. Lietuvoje šiuo metu yra ne vienas privatus, tačiau baigiantis subyrėti dvaras, nors jo savininkus paveldosaugininkai ir atakuoja prašymais ar baudomis. Tenka pripažinti, neretai ambicijos susigrąžinti savo prosenelių turtą viršija realias galimybes tinkamai jį tvarkyti bei prižiūrėti.

- Kiek teko domėtis, Lietuvos dvarų kultūra pradėjo formuotis dar XIV amžiaus pabaigoje. Vakarų kontekste tai gana vėlyvas laikas, tačiau Lietuvos istorijoje – dar tik pirmieji šalies kaip krikščioniško krašto metai. Kiek tos istorijos galime pajusti šiandien, ar esame išsaugoję ir senesniųjų dvarų ar šie buvo sunaikinti okupantų ir vyrauja vien tik romantizmo bei XX a. paveldas?

Na visų pirma, galime pasiaiškinti, kas yra dvaras? Dvaras – tai ir pavienis pastatas, ir tam tikra šalies kultūrinio ir ekonominio gyvenimo ląstelė, funkcionuojanti savu ritmu. Jei kalbame apie didikų rezidencijas, prie jų galime priskirti gotiką ar renesansą menančias tvirtoves kaip Trakų, Biržų, Raudondvario pilys. Tačiau verta atkreipti dėmesį į tai, jog dauguma dvarų keisdavosi su kiekvienu amžiumi ir tuo metu vyravusiomis architektūrinėmis madomis. Tad dvaras gali ir neturėti renesansinės išvaizdos, nes buvo padailintas, pakeistas tarkime XIX amžiuje, tačiau jo radimosi istorinės šaknys yra labai gilios. Tokių dvarų turime iš tiesų nemažai, tai tas pats Siesikų dvaras, Raudondvario rezidencija. Tuo tarpu barokinio stiliaus dvarų praktiškai neturime,  o daugiausia šiandieninio paveldo priskiriama, kaip minėjai, XIX amžiui. Tai tokie dvarai kaip Verkiai, Pakruojis, Joniškėlis ir kt. Nemažai išlikę ir XX a. pradžia datuojamo paveldo, kuris tuo metu buvo paskutinį kartą perstatytas – tai Rokiškis, Burbiškės, Šešuolėlis, Radviliškis ir kt. Pastarieji nuo savo pirmavaizdžio yra gerokai pakitę, tačiau jei ieškotumėme autentikos, žvilgsnį reiktų kreiptį į centrinį dvarų korpusą, kuris dažniausiai būna išlaikęs pirminės statybos tendencijas. Anuometinio perstatymo proceso nereikėtų traktuoti neigiamai – tai natūralus istorinis reiškinys ir būdingas tikrai ne vien Lietuvai. 

- Kai kurie dvarai, kadaise sunaikinti karų, mums šiandien pažįstami ir žinomi tik iš senų fotografijų. Ar daug ir svarbių Lietuvos istorijoje turime tokių praradimų?

Praradimus iliustruoja ir skaičiai, užfiksuoti šalies registre, tačiau ne mažiau skaudūs praradimai vyksta šiandien prieš mums matant. Onuškio dvaras – vienas gražiausių vėlyvojo klasicizmo architektūros pavyzdžių Lietuvoje. Šiandien, deja, telikę griuvėsiai. Tą patį galima pasakyti ir apie Panemunio dvarą, Daugirdiškes, Belvederį ar Degsnio, Diktariškių dvarų sodybas – visi šie monumentai kadaise buvo svarbūs architektūriniai vienetai, o šiandien balansuoja ties išlikimo riba. Liūdna situacija yra ir su žavingu Lentvario dvaru ir su daugybe kitų Lietuvos didikų rezidencijų.

- O kaip mūsų dvarų tradicija atrodo kitų šalių kontekste? Ar vakariečiams, sočiai atsižiūrėjusiems į saviškius monumentus, įdomūs mūsų dvarai, jų architektūra, istorija?

Pernai Lietuvos dvarų paveldą teko pristatyti tarptautinėje mokslinėje konferencijoje Turine, į kurią mane pakvietė Italijos universiteto, kuriame studijavau meno istoriją, man dėstęs profesorius Paolo Coen ir renginio kuratorė, Italijos Kultūros ministerijos Paveldosaugos departamento direktorė Edith Gabrielli. Ten dar sykį įsitikinau: užsieniečiams esame tikrai įdomūs, o mūsų šalis – su unikalia istorija bei savita kultūra -labai graži. Tai jaučiau ir konferencijos metu, mačiau užsienio kolegų (ir ne vien europiečių) susidomėjimą ir reakciją į mano pranešimą. Mes jiems įdomesni nei patys sau: jei tipinio tautiečio turisto paklausime, kokių dvarų, itališkų, ar lietuviškų, jis yra daugiau matęs, atsakymas, ko gero, bus aiškus. Pristatinėjant užsienyje mūsų paveldą bemaž visuomet įdomiausia būna atrasti tam tikras sąsajas su konkrečia užsienio šalimi ir taip sudominti bei pritraukti auditoriją. Su Italija, Prancūzija ar Vokietija Lietuvos paveldą sieja be galo stiprūs kultūriniai kontaktai bei architektūrinės sąsajos. Italams visuomet labi džiugiu išgirsti, jog jų šalyje garsūs praeities meistrai kūrė ir tolimoje mūsų šalyje, neretai tai juos paskatina aplankyti Lietuvą. Kita vertus tokia informacija dar kartą įrodo, jog kultūriniai mainai kadaise puikiai funkcionavo ir be interneto, ir be telefono, ir be modernių transporto priemonių. Pavyzdžiui, Rokiškio dvaro pirmasias statybas vykdė Laurynas Stuoka-Gucevičius, kuris, kaip žinia, mokėsi Romoje, tad itališka tendencija čia itin ryški. Manau, kad neretai mes patys labai nepelnytai save ir savo šalį nuvertiname, prisiskirdami kažkokiai periferijai ar pasivadindami „bulvių“ kraštu. Sutikusi kolegas iš užsienio nepuolu pasakoti, kokia komplikuota buvo mūsų šalies istorija ir kiek ilgai buvome priespaudoje, priešingai,  stengiuosi glaustai papasakoti, ką turėjome ir turime šiandien gražiausio, vertingiausio, kokia mūsų kultūra. Tikrai neapsiriboju etnografija, kadangi mano sritis – dvarų istorija ir kultūra.  O jei reikia pridurti kokį „įspūdingesnį“ ar įtikinamesnį istorinį faktą, užsiminu kad ir apie tai, jog Vilniaus arkikatedros Kazimiero koplyčią statė meistrai, darbavęsi ir Vatikane. Mūsų dvarininkijos laikais buvome laikomi tolima, bet savita ir aukšta kultūra pasižyminčia šalimi su turtingais valdovais, tačiau jokiu būdu ne periferija. Žinoma, yra sferų, kurios dėl įvairių istorinių „vingių“ dešimtmečiais nekito, o ir šiandien ten dar smarkiai atsiliekame, tačiau nereikia patiems sau statytis neegzistuojančių barjerų. Štai, pvz., italai sprendžia tokias pat jiems aktualias dvarų išlaikymo bei atkūrimo problemas kaip ir mes. Skiriasi tik požiūris į patį restauravimo ar rekonstrukcijos procesą ir resursai.... Italijoje, jei jau atkuria dvarą, daro tai nuo pamatų. Jei istoriniai dokumentai patvirtina, jog kadaise dvaras turėjo vynuogyną, jis būtinai bus ir dvarą rekonstravus. O per atidarymo ceremoniją, svečiai jau bus vaišinami čia pagamintu vynu, rodos, visai tokiu pat kaip kadaise.

- O kiek tie patys Vakarai paveikė mūsų krašto architektūrinį paveldą? Kaip jau minėjai, šia kryptimi ypač orientuotasi XIX a. antrojoje pusėje, kuomet į Lietuvą buvo kviečiami užsienio šalių architektai, tokie kaip Trakų Vokės autorius italas L. J. Marconi, ar Užutrakio dvaro sumanytojas vokietis J. Husas. Kiek su šiomis viešnagėmis į Lietuva atkeliavo ir vakarietiškosios dvarų kultūros įtakos, pradedant architektūra, baigiant dvariškių kasdienybe?

Trakų Vokės dvaras

Vakarai, be abejo, turėjo labai didelę reikšmę tiek mūsų dvarų architektūrai, tiek jų vidinei kultūrai. Ypač jaučiamos Vokietijos, Italijos, Skandinavijos įtakos. Galime paminėti ir tai, jog Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštytė Bona buvo kilusi iš plačios ir galingos italų hercogų Sforcų giminės. Ji netgi laikoma šiuolaikinės lietuviškos virtuvės „pradininke“, į kraštą iš Italijos atvežusi ar išpopuliarinusi tuomet neįprastas daržoves: pomidorus, bulves bei agurkus. Išties vyrauja tendencija, jog Lietuva visuomet buvo karų ir kultūrų kryžkelėje. Kalbant, kad ir apie tradicinį kostiumą, matome, jog jis nebuvo visai toks kaip Vakarų Europoje, tačiau ir ne rytietiškas. Architektūroje tendencija vėlgi ta pati: pasidarykime, pavyzdžiui, po Vilniaus senąsias bažnyčias ir pamatysime, jog jose sumišusios įvairių Europos regionų įtakos. Tai aptiksime ir mūsų tradicinėje dvarininkijos virtuvėje ir medžioklėje, kuri buvo svarbi vasltybinių reikalų sprendimo vieta, net jos ritualuose. Pastarieji, beje, ganėtinai skiriasi nuo vidurio Europos medžioklės tradicijų, ir pasižymi didelės medžiotojų jėgos, galios demonstravimu. Yra žinoma, jog Vytautas medžioklės metu treniruodavo savo jaunuosius karius mūšiui, patikėdamas įveikti taurus, stumbrus ar elnius. Manoma, jog būtent medžioklėje susipažino Barbora Radvilaitė ir Žygimantas Augustas... Šios istorijos ir temos vertos atskirų pokalbių ar straipsnių  

O bendros respublikos metais įprastas dalykas buvo didikų vaikus leisti į mokslus užsienyje, tad nauja banga patirčių bei tendencijų grįždavo į šalį kartu su jais. Trumpai tariant, visais atžvilgiais buvome geografinis taškas, kuriame tos užsienio įtakos susikirsdavo, persimainydavo ir įgaudavo savitą prasmę, o tai mūsų šalį daro dar tik įdomesne ir išskirtine.

- Ką, ilgesnį laiką studijavusi ir besidomėdama meno istorija, visgi  išskirtum kaip Lietuvos dvarų „perlus“. Kurie dvarai reikšmingiausi dėl savo architektūros, istorinių vingių, galbūt yra tokių, kurie išsiskiria savo vidinės kultūros ypatumais?

Plungės dvaras

Plačiau norėčiau pakalbėti apie Rokiškio dvarą, kurį laikyčiau vienu gražiausių ir geriausiai atkurtų Lietuvos didikų rezidencijų. Jis visais tavo išvardintais aspektais yra ypatingas. Pernai rugsėjį Briuselyje tarp dvidešimt vienos Europos vietovės Rokiškis gavo prestižinį „EDEN“ apdovanojimą už pavyzdinį apleistų objektų atstatymą ir propagavimą. Tai jau iš tiesų reikšmingas pripažinimas. Kita vertus mažam Šiaurės Lietuvos miestelyje įsikūręs dvaras kasmet lankytojų priima kone tiek, kiek jų apsilanko tarkime Trakų pilyje. Dabar jame įsikūręs Rokiškio krašto muziejus, kurio kolekcijoje yra virš 77 000 eksponatų, tapybos darbų, knygų ir kitų leidinių, numizmatikos kolekcijos, unikalūs kostiumai ir kt..

Dvaro istorija įdomi tuo, jog jį valdė trys turtingos giminės, Krošinskiai, Tyzenhauzai bei Pšezdzieckiai, turėję gilias šaknis Europoje. Tarkime Tyzenhauzų protėviai buvo tie, kurie įkūrė Rygos miestą, Pšezdzieckių giminė pastatė dalį Varšuvos, įkūrė pirmąsias miesto ligonines. Galime tik įsivaizduoti, kokie įtakingi žmonės tuo metu gyveno Rokiškyje. 

Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, dvaro šeimininkams teko skubiai išsikraustyti, o jų paliktus daiktus vežė ne tik užsienin, juos išnešiojo tarnai bei miestelėnai. Tačiau džiugu tai, jog tuo metu žmonės dar buvo suinteresuoti išsaugoti dvaro turtus, ir pasibaigus karams, daugiau mažiau juos gražinoį rezidenciją. Todėl šiandien turim unikalią galimybę Rokiškio muziejuje išvysti grafienės sukneles, vyriškus didikų kostiumus, dvarininkų piešinius, Napoleono laikų monetų kolekciją ir kitas kultūros vertybes

- O kokie buvo mūsų dvariškiai? Ar lietuviški dvarai buvo orientuoti labiau į regiono ūkio centro vaidmenį, ar juose pilnu pajėgumu šurmuliavo ir kultūrinis gyvenimas?

Rokiškio dvaras

Grafas Ignotas Tyzenhauzas išgarsino parkais ir tvenkiniais apsuptą Rokiškio dvarą, iki tol laikytą tik vasaros pobūvių rezidencija. Jo dėka dvarą perstatinėjo Gucevičius, o pačiame dvare buvo eksponuojami tokie Vakarų meno šedevrai, kuriuos šiandien galime pamatyti tik Italijoje ar Prancūzijoje – istorikai įrodo, jog tuo metu dvare kabėjo Caravaggio, Rubenso tapyba bei jų mokinių darbai. Dvare buvo prabangus Rytų ir Europos porcelianas, ginklų kolekcijos. Rokiškio valdovų statusas dvarą pavertė viso regiono kultūros židiniu, o bendruomenės vaikai mokydavosi Prancūzijoje, Italijoje, moterys buvo ištekinamos už išsilavinusių, įtakingų didikų. Ignoto sūnus Konstantinas, vienas žinomiausių Lietuvos ornitologų, dvarą bemaž pirmasis Lietuvoje papuošė egzotinių augalu oranžerija. Jo sesuo Sofija, teigiama, buvo labai artima draugystės ryšiais galingajam Rusijos Carui Aleksandrui I-ajam, simpatijas šiai merginai rodė netgi Napaleonas Bonapartas. Toje pačioje rezidencijoje kito savininko žmona A.Pšezdzieckienė buvo įkūrusi vieną pirmųjų šalies dvaro orkestrų, vaikų muzikos mokyklą. Kitoji savininko žmona buvo imperatorienės Eugenijos mylimiausia favoritė ir Prospero Merime bičiulė ....Ir dar daugybė panašių istorijų iš šio vieno Lietuvos dvaro, kurių neišvardinsi vieno pokalbio metu...

Kalbu apie Rokiškio pavyzdį, tačiau lygiai toks pats intensyvus bei pilnavertis kultūrinis gyvenimas vyko ir kituose dvaruose. Kai kada išgirstu tokių nuomonių, jog „lenkmečiu“, Lietuvos kultūra buvo sunykus. Tačiau tuometės Lietuvos žmonės, didikai, nors ir privalėję viešumoje šnekėti lenkiškai, visgi save visuomet laikė lietuviais. Ir neretai tų laikų mūsiškė dvarininkija visai nepelnytai nurašoma į istorijos užribį, nes tarkime yra išlikę jų raštai ar knygos rašytos ne lietuvių, o lenkų kalba.

- Kokia situacija Lietuvoje su naujaisiais dvarininkais? Ar daug tokių, kurie šiais laikais linkę investuoti į Lietuvos dvarus, juos restauruoti, o po to, savo nuožiūra, palikti atvirus turistams arba užtverti nuo jų neperregima siena?

Esti visaip Naujieji dvarininkai priklauso ir tiems, kurių pastangomis ir investicijomis kai kurie dvarai buvo išsaugoti ateities kartoms. Nusipirkęs dvarą naujasis šeimininkas suvokia, jog tai investicija, reikalaujanti daugybės kitų investicijų. Tačiau yra ir tokių, kurie savo naująsias

valdas apsijuosia aukšta tvora ar dar blogiau – kaip jau minėjau, paveldėję dvarą ar jį išsireikalavę, palieką vertingą istorinę rezidenciją nykti toliau. Tokius „naujuosius“ dvarininkus norisi pavadinti tiesiog nusikaltėliais.

- Pabaigai, įvertinant šiandieninę šalies kultūros politiką architektūros paveldo klausimu, kokią įžvelgi mūsų praeities dvarų ateitį?

Juk žinai tą istoriją apie pesimistą, optimistą, „oportunistą“ ir vandens stiklinę. Taigi aš esu toji, kuri išgers tą vandenį, kol likusieji svarstys ar stiklinė pustuštė, ar puspilnė. Taip ir su dvarais – į situaciją žiūriu gana realiai, manydama, jog artimiausiu metu niekas per daug nesikeis. Šiandien turime tokią situaciją, kuomet orientuojamasi į pinigų gavimą, kaupimą, o ne į jų investavimą. Dvarų (su jų kultūra) atkūrimas – nėra tas aparatas, į kurį įmesi tris monetas ir jis įsisuks. Trūksta ir pačių žmonių iniciatyvos, trūksta ir paramos projektų įgyvendinimo įgūdžių ..... Va, graikams šiandien yra liūdna, o kadaise savajam turizmui plėtoti jie sugebėjo prisitraukti milžiniškas lėšas iš Europos struktūrinių fondų, nors jiems tai ne  prioritetinė sritis ...

Taigi, pasikartosiu, Lietuvos paveldo išsaugojimui ir panaudojimui visuomenės reikmėms labai labai reikia daugiau tų „oportunistų“, kurie nerymotų prie pustuštės ar puspilnės stiklinės, o imtų ir atsigertų, t.y. veiktų. To  ir linkiu, to ir pati tikiuosi...